Scenarijai, kuriais gyvena žmonės

Claude’as M. Steineris – klinikinis psichologas bei transakcinės analizės specialistas. Studijavo emocijų – ypač meilės – svarbą mūsų gyvenime, rašė, skaitė paskaitas šia tema. Knygos autoriaus ir Erico Berne’o išvystyta transakcinės analizės teorija ir pagrindinis jų įsitikinimas, kad žmonės gimsta „princais ir princesėmis, tačiau tėvai paverčia juos varlėmis“, paprieštaravo fundamentaliam psichiatrijos principui, tvirtinančiam, jog emocinių ir psichinių sutrikimų priežastys slypi žmogaus viduje.

Knygoje „Scenarijai, kuriais gyvena žmonės“ C. M. Steineris plačiau aiškina savo įsitikinimus parodydamas, kad žmonės iš prigimties yra sveiki, tačiau ankstyvaisiais gyvenimo metais susikuria tam tikrą teigiama ir neigiama aplinkinių žmonių įtaka paremtą elgesio modelį, arba gyvenimo scenarijų. Taigi pasąmoningai vaikai nusprendžia – bus laimingi ar prislėgti, nugalėtojai ar pralaimėjusieji, stiprūs ar priklausomi – ir visą likusį gyvenimą stengiasi šį sprendimą įgyvendinti.

Pasirinkusiųjų negatyvų scenarijų greičiausiai laukia pražūtingos pasekmės, nebent nepaprastas įvykis išprovokuoja sąmoningą sprendimą pasikeisti, būdą, kuriuo remdamiesi galėtume perrašyti savo gyvenimo scenarijus ir pajusti daugiau pasitenkinimo bei pradėti gyventi prasmingai.

„Praėjus bene dvidešimčiai metų nuo pirmojo leidimo, „Scenarijus, kuriais gyvena žmonės“ skaitys nauja, painioje fin de siècle* realybėje gimusi karta. Knygoje kalbama apie spaudimą, su kuriuo kiekvienas susiduriame kasdien, bei vyresniųjų iš kartos į kartą perduodamus kovos mechanizmus. Žmogaus scenarijus, arba gyvenimo kelias, yra nulemtas ankstyvoje vaikystėje ir išlieka nepermaldaujamai stabilus, nebent imamasi aktyvių veiksmų siekiant ką nors pakeisti. Knyga „Scenarijai, kuriais gyvena žmonės“ padėjo milijonams žmonių geriau suprasti savo gyvenimą. Aš tikiu, kad ši knyga gali padėti jums priimti sprendimus, kurie maksimaliai pagerintų jūsų gyvenimo kokybę.“ Claude’as Steineris

Kokie trys pagrindiniai žmogaus gyvenimo scenarijai lemia emocinius ir psichinius sutrikimus?

Depresija, arba Scenarijus be meilės

Daugelis žmonių nesėkmingai nepailsdami ieško laimingų, meile pagrįstų santykių. Šis sunkumas dažniau turi įtakos moterims nei vyrams. Taip veikiausiai yra todėl, kad jos jautresnės meilės poreikio atžvilgiu ir prasčiau prisitaiko prie gyvenimo be meilės. Adekvataus dėmesio trūkumas, kuris lemia chronišką prisilietimų alkį bei įvairius depresijos laipsnius ir gali pasibaigti savižudybe arba ekstremaliausia depresijos forma – katatonija, – sudaro vieną ilgą žmonių kančios giją. Scenarijus be meilės paremtas ekonomiškais prisilietimais – tam tikrų ankstyvojoje vaikystėje nustatytų draudimų rinkiniu, kuris reguliuoja vaikų gebėjimą sulaukti dėmesio. Šie draudimai labai suluošina normalias augančio vaiko tendencijas ir gebėjimus gauti prisilietimų. Pasekmės – įvairūs depresijos laipsniai, kuriuos lydi jausmai, jog žmogus yra nemylimas ir (arba) jo neįmanoma mylėti.

Beprotybė, arba Scenarijus be proto

Kita didelė žmonių dalis gyvena jausdami neišnykstančią baimę, jog jie eina iš proto, ir, remiantis statistiniais duomenimis, 1 proc. šių žmonių iš tiesų yra hospitalizuojami. Kiekviename didesniame šalies mieste yra bent viena ar daugiau lengvai pasiekiamų psichinės sveikatos klinikų. Daugelis puikiai žino, kur jų regione yra „pamišėlių namai“, į kuriuos jie būtų išsiunčiami, jei išprotėtų. Išties be galo daug žmonių jaučia beprotybės baimę.

Pamišimas – yra ekstremaliausia Scenarijaus be proto išraiška. Proto netekimas, nesugebėjimas susidoroti su pasauliu ar jausmas, kad žmogus nekontroliuoja savo gyvenimo, liaudiškai vadinami valios neturėjimu, tingumu, nežinojimu, ko nori, kvailumu ar pamišimu. Tai paremta vaikystėje nustatytais draudimais, griaunančiais vaiko gebėjimą mąstyti ir suprasti pasaulį. Scenarijaus be proto pagrindą sudaro mokymas nesinaudoti suaugusiojo ego ankstyvame amžiuje, o kertinis jo akmuo – nuolaidų transakcijos.

Priklausomybės, arba Scenarijus be džiaugsmo

Nemaža dalis visuomenės vienaip ar kitaip yra priklausomi nuo alkoholio, rūkymo ar narkotikų. Taip pat galime kalbėti apie mažiau akivaizdžias, bet kur kas dažnesnes priklausomybes nuo įvarių kitų medžiagų, sukeliančių trokštamus kūniškus jausmus. Norėdami jaustis gerai, žmonės geria kavą, aspiriną, rūko cigaretes, vartoja barbitūratus, raminamuosius, amfetaminą bei nereceptinius vaistus. Nuo pat mažų dienų vaikams draudžiama tyrinėti savo kūną ir sužinoti, kas padeda pasijusti geriau, o kas pablogina būklę.

Jei žmogui pradeda skaudėti galvą, paprastai jis klausia savęs ne „Kodėl man skauda galvą? Kur aš susižeidžiau ar kokia situacija sukėlė galvos skausmą?“, o „Kur yra aspirinas?“ Tai pagrindinis bet kokių medžiagų vartojimo modelis. Žmonės nesistengia mąstyti, kodėl jiems norisi išgerti grįžus iš darbo, kodėl jie turi išgerti tabletę norėdami užmigti ar kodėl jiems reikalinga kita, padedanti nubusti. Jei jie to paklaustų savęs ir išlaikytų glaudų ryšį su savo kūnu, nesunkiai rastų atsakymus. Tačiau nuo pat ankstyvojo amžiaus vaikai mokomi nekreipti dėmesio į savo kūno siunčiamas žinutes bei pojūčius, nesvarbu, malonūs jie ar ne. Nemalonūs kūno pojūčiai malšinami medikamentais arba, jei galintys padėti vaistai yra neprieinami, pasyviai toleruojami. Žmonės nesimėgauja net maloniais kūno pojūčiais, o vaikai patiria nuolatinį spaudimą, neleidžiantį jiems būti pakilios nuotaikos, džiaugtis kūniškais potyriais ir atitraukiantį nuo kūniškų jausmų, malonumų ar skausmo. Dėl to daugelis žmonių praranda ryšį su kūniškais pojūčiais, jų kūnai tampa atskiru vienetu, jie nebegali bendrauti su savo fiziniu „aš“ ir taip tampa nelaimingi.

Žmones gali kankinti vienokie ar kitokie skausmai, tačiau nepalaikydami ryšio su savo kūnu jie jų tarsi ir nejaučia. Jiems taip pat neprieinami ir malonūs potyriai, kuriuos kūnas galėtų suteikti. Ekstremali tokio kūno susvetimėjimo forma yra priklausomybė nuo įvairių medžiagų, o lengvesnių to išraiškų atveju žmonės, ypač vyrai (nors ir nemaža dalis moterų), paprasčiausiai praranda ryšį su savo tiek teigiamais, tiek neigiamais jausmais. Jie nesugeba mylėti, nejaučia ekstazės, nemoka verkti ar nekęsti ir iš esmės gyvena savo galvose, visiškai atsiskyrę nuo likusio kūno. Galva laikoma centru, skirstomuoju skydu, kompiuteriu, vadovaujančiu kūnui, kuris tėra darbui ar tam tikroms funkcijoms atlikti sukurta mašina. Jausmai, nesvarbu, geri ar blogi, laikomi tinkamo funkcionavimo kliūtimis.

Visi esame veikiami trijų gyvenimo scenarijų

Taigi nekalbant apie šiuos tris gyvenimo scenarijus – be meilės, be proto ir be džiaugsmo – kraštutiniai atvejai yra visa apimanti depresija ir katatonija, pamišimas ir priklausomybė nuo vienų ar kitų medžiagų. Tačiau kur kas dažniau kasdieniame gyvenime pasitaiko tokių drastiškų scenarijų pasekmių, pavyzdžiui, bėgama nuo vienų nesėkmingų romantiškų santykių prie kitų, galiausiai nusprendžiama likti vienišam arba sustabarėjama, jausmai visiškai užgožiami ir tampama nuo kavos ir cigarečių priklausomu, daug geriančiu, nelaimingu žmogumi arba nuolat išgyvenamos krizės dėl nesugebėjimo išspręsti kasdienių problemų. Šios banalios trijų scenarijų apraiškos gali būti sumišusios. Kitaip tariant, žmogų gali veikti – Scenarijus be meilės ir Scenarijus be džiaugsmo, Scenarijus be meilės ir Scenarijus be proto, arba visi trys. Kiekvienas iš šių slogių scenarijų paremtas itin specifiniais draudimais bei atribucijomis, kurias tėvai nustato vaikams, ir kiekvienas iš šių scenarijų gali būti labai veiksmingai nagrinėjamas ir galiausiai jo atsisakoma grupinės terapijos situacijose.

Apskritai kiekvieną žmogų daugiau ar mažiau veikia visi trys scenarijai, nors galbūt tik vienas iš jų bus akivaizdžiai matomas ar išgyvenamas. Tačiau mes galime nugalėti vaikystės draudimus, atribucijas ir sprendimus, turinčius įtakos mūsų sugebėjimams mylėti, išgyventi kūniškus potyrius bei kontroliuoti pasaulį, ir išsilaisvinti iš slogių scenarijų.